Andriena Meziura / Julien Green

Andriena Meziura / Julien Green

€ 7,82

Kaip tik tokį pasaulį matome kritikų aukščiausiai vertinamame Julieno Greeno romane „Adriena Meziura“ (Adrienne Mesurat, 1927). Šiame kūrinyje iškyla visai rašytojo kūrybai būdingos temos: 1) tikrovės kaip slegiančios uždaros erdvės, 2) bėgimo ir 3) iliuzijos temos. Adriena gyvena nepakenčiamame pasaulyje su tokiais pat nemylimais ir nekenčiamais žmonėmis - liguista seserimi Zermena ir konservatyviu tėvu, siekiančiu išsaugoti ramų gyvenimą be jokių permainų. Nors romano pradžioje nurodoma vyksmo data - tūkstantis devyni šimtai aštuntieji metai, autoriaus nedomina XX amžiaus pradžios konkretūs istoriniai įvykiai. Meziura šeimoje tiksliai nustatytos dienos režimo valandos, svarbiausias klausimas per pusryčius: „Kokia šiandien temperatūra?“ yra neatskiriama kasdienio ritualo dalis. Pasivaikščiojimai su tėvu tomis pačiomis gatvėmis, sesers negalavimas, kosulys, žvilgčiojimai pro langą ir klausimai, kas vyksta lauke, neišvengiamai pasikartojantys tie patys bereikšmiai veiksmai kelia ne tik nuobodulį, bet ir egzistencinį nerimą. Kaip ir dauguma kitų Julieno Greeno personažų, Adriena bando pabėgti nuo nepermaldaujamo nuobodulio, kuris, pasak autoriaus, tapo žmogiškosios egzistencijos pagrindu tada, kai žmogus nutraukė ryšius su Dievu. Adriena nuolat ieško būdų, kaip išeiti iš namų, be paliovos tikrina, ar atrakintos durys ir varteliai, bando nugvelbti iš tėvo kišenės raktus. Šis bėgimas neatsiejamas nuo iliuzijos, kuri Adrienai tampa vieninteliu išsigelbėjimu. Kartą išvydusi pravažiuojantį daktarą Morekūrą, ji susikuria meilės iliuziją, ja gyvena, tampa nesąmoninga savo tėvo žudike, avantiūristės auka, praranda turtą ir pagaliau protą. Romane atskleidžiama dar viena giluminė psichologinė žmogaus - savo paties „aš" kalinio - tema. Dienoraštyje Julienas Greenas cituoja Johno Miltono žodžius apie tai, jog pats žiauriausias kalėjimas - tai tavo paties kalėjimas. Adrienos poelgius diktuoja pasąmonėje glūdinti neapykanta tėvui, ir nors lieka neaišku, ar ji tikrai tėvo žudikė, jaučia kaltę ir sykiu save teisina. Nuolatinis blaškymasis, ieškojimas būdų, kaip iliuziją paversti tikrove, nevykę bandymai atverti savo jausmus daktarui stumia Adrieną į beprotybę.

Kiekis

Kaip tik tokį pasaulį matome kritikų aukščiausiai vertinamame Julieno Greeno romane „Adriena Meziura“ (Adrienne Mesurat, 1927). Šiame kūrinyje iškyla visai rašytojo kūrybai būdingos temos: 1) tikrovės kaip slegiančios uždaros erdvės, 2) bėgimo ir 3) iliuzijos temos. Adriena gyvena nepakenčiamame pasaulyje su tokiais pat nemylimais ir nekenčiamais žmonėmis - liguista seserimi Zermena ir konservatyviu tėvu, siekiančiu išsaugoti ramų gyvenimą be jokių permainų. Nors romano pradžioje nurodoma vyksmo data - tūkstantis devyni šimtai aštuntieji metai, autoriaus nedomina XX amžiaus pradžios konkretūs istoriniai įvykiai. Meziura šeimoje tiksliai nustatytos dienos režimo valandos, svarbiausias klausimas per pusryčius: „Kokia šiandien temperatūra?“ yra neatskiriama kasdienio ritualo dalis. Pasivaikščiojimai su tėvu tomis pačiomis gatvėmis, sesers negalavimas, kosulys, žvilgčiojimai pro langą ir klausimai, kas vyksta lauke, neišvengiamai pasikartojantys tie patys bereikšmiai veiksmai kelia ne tik nuobodulį, bet ir egzistencinį nerimą. Kaip ir dauguma kitų Julieno Greeno personažų, Adriena bando pabėgti nuo nepermaldaujamo nuobodulio, kuris, pasak autoriaus, tapo žmogiškosios egzistencijos pagrindu tada, kai žmogus nutraukė ryšius su Dievu. Adriena nuolat ieško būdų, kaip išeiti iš namų, be paliovos tikrina, ar atrakintos durys ir varteliai, bando nugvelbti iš tėvo kišenės raktus. Šis bėgimas neatsiejamas nuo iliuzijos, kuri Adrienai tampa vieninteliu išsigelbėjimu. Kartą išvydusi pravažiuojantį daktarą Morekūrą, ji susikuria meilės iliuziją, ja gyvena, tampa nesąmoninga savo tėvo žudike, avantiūristės auka, praranda turtą ir pagaliau protą. Romane atskleidžiama dar viena giluminė psichologinė žmogaus - savo paties „aš" kalinio - tema. Dienoraštyje Julienas Greenas cituoja Johno Miltono žodžius apie tai, jog pats žiauriausias kalėjimas - tai tavo paties kalėjimas. Adrienos poelgius diktuoja pasąmonėje glūdinti neapykanta tėvui, ir nors lieka neaišku, ar ji tikrai tėvo žudikė, jaučia kaltę ir sykiu save teisina. Nuolatinis blaškymasis, ieškojimas būdų, kaip iliuziją paversti tikrove, nevykę bandymai atverti savo jausmus daktarui stumia Adrieną į beprotybę.

Palikite atsiliepimą

Panašios prekės