Judita Vaičiūnaitė „Raštai: I-II tomas“ (kompl) / Judita Vaičiūnaitė

Pirmoji reakcija į tai, kad išleistas I-asis Juditos Vaičiūnaitės Raštų tomas - gana proziška: "Taip ir turėjo būti". Juk jos kūrybinis palikimas - apie 2000 eilėraščių, 15 poezijos rinkinių, vertimai. Į šį tomą sudėti iki 1990-ųjų spausdinti eilėraščiai, pradedant rinkiniu Pavasario akvarelės (1960), baigiant Šešėlių laikrodžiu (1990).

Raštai - ne šiaip pažintis, ne probėkšmiais mestas žvilgsnis. Veikiau tai kūrybinė išpažintis tiems, kurie poeziją ne skaito, o studijuoja, gilinasi į autorės nueitą kelią, lygina pirmuosius pavasario akvarelėmis išlietus žingsnius su neužmirštuolių mėnesį sudėliotais Vilniaus fragmentais, brandžiu hiacintais pakvipusiu žiemos lietumi ar šešėlių laikrodžio dūžiais, skaičiuojančiais jau nebe asmeninį, bet priešistorinį laiką, kai gyvybė juntama kaip svaigus akimirką užtrukęs skrydis į dabar .

Raštai visų pirma liudija laiką. Vartant vienoje knygoje sudėtus eilėraščius, jis tampa apčiuopiamas. Nenuostabu: J. Vaičiūnaitės kūrybos pagrindas - jusliškumas Rašyti apie tai, kas matoma, girdima, ką galima paliesti - galėtų būti J. Vaičiūnaitės kūrybinis credo , tačiau - rašyti taip, kad per pojūčius atsivertų tai, kas slypi už regimos dabarties. Poetinė istorijos rekonstrukcija cikluose "Kanonas Barborai Radvilaitei" ar "Kestutaičiai. Restauracija". Vilniaus archeologija to paties pavadinimo eilėraštyje, atsikartojanti daugelyje tekstų kaip genius loci (vietos dvasia). Kalbėjimas čia ir dabar, nuo savęs, bet vis dėlto jaučiant laiko slinktį: