Paskutinės Pompėjų dienos / Edward Bulwer-Lytton

Egiptietis tą naktį miegojo kietai kaip niekada, bet prieš aušrą jį ėmė kamuoti keisti ir sunkūs sapnai. Pašiurpęs ir apsipylęs prakaitu, jis atmerkė blausias akis ir staiga išvydo baisų Vezuvijaus raganos veidą.

- Ak! - sušuko ir užsidengė rankomis akis, tarsi norėdamas pasislėpti nuo šio grasaus regėjimo.

- Kas tu esi? Numirėlė?

- Aš panaši į numirėlę, bet esu gyva. Atėjau tavęs įspėti. Šio miesto laukia pražūtinga neganda. Pompėjai stovi virš mirusiųjų karalystės, virš būdraujančių pragaro upių. Gelbėkis!.. O man esi juk pažadėjęs dar dvidešimt metų gyvenimo.

- Esu. Tačiau sakyk, ko tu taip trokšti gyventi? Kokių džiaugsmų tau teikia gyvenimas?

- Ne gyvenimo džiaugsmai mus vilioja, bet mirties siaubas gąsdina, - įtaigiai atsakė ragana šaižiu balsu, ir nuo jos žodžių tuščiagarbiui žvaigždžių būrėjui nusmelkė širdį.

Pasakojimas apie antikos miestą - Pompėjus, apie jų spindesį ir skurdą, o galiausiai tragišką žūtį, išsiveržus ugnikalniui...